Fluoras vaikiškose dantų pastose

Noriu pasidalinti puikiu straipsniu, kuriame med.m. dr. Rasa Račienė pasakoja apie vaikiškas dantų pastas:

„Šiuo metu žiniasklaidoje pastebime suin­tensyvėjusį neigiamą požiūrį į fluoridus. Todėl visai nestebina, kai tėvai, pirkda­mi vaikams dantų pastas, kaip sveikes­nes renkasi fluoridų neturinčias. Stebi­na tik tai, jog pasitaiko atvejų, kai vaikų dantis valyti su fluoro neturinčiomis pastomis rekomenduoja patys gydy­tojai odontologai. Tiek žiniasklaidos, tiek kai kurių gydytojų odontologų ar­gumentai – fluoras kenksmingas vaiko organizmui. Pavyzdžiui, yra teigiama, kad fluoras patekęs į organizmą veikia kaip toksinas ir sukelia apsinuodijimus.

Negalima paneigti, jog per dideli fluoro kiekiai sukelia dantų ir skeleto fluorozę. Tačiau tai būdinga tik žmo­nėms, gyvenantiems vietovėse, kurio­se padidėjęs fluoro kiekis geriamajame vandenyje. Moksliniai tyrimai rodo, kad kaulų pokyčius gali sukelti kasdien gaunama 2–8 mg fluoridų dozė . Tyrimai, atlikti Lietuvoje, parodė, jog 66 proc. 12 metų vaikų, gyvenančių vietovėse, kuriose padidėjęs fluoro kiekis geriamajame vandenyje(1,7– 2,2 ppm), buvo diagnozuota dantų fluorozė. Ūmus apsinuodijimas fluoridais –labai retas reiškinys. Askaičiuo­ta, kad mirtina fluoridų dozė yra 35–70 mg kilogramui svorio. 70 kg sveriančiam suaugusiajam reikėtų pra­ryti 5–10 g natrio fluorido, 15 kg svo­rio vaikui – 1–2 g .

Seniai yra nustatytas ryšys tarp fluorido jonų koncentracijos geria­majame vandenyje ir dantų ėduo­nies. Minimali efektyvi fluorido jonų koncentracija geriamajame vandeny­je – 0,5 mg/l. Nustatyta, kad dantų ėduonies paplitimas yra 30–40 proc. mažesnis tarp vaikų, kurie bent kele­rius metus gyveno vietovėse, kur fluorido jonų koncentracija geriamajame vandenyje buvo optimali (World He­alth Organization, 1994).

Vertinant fluoridų įtaką dantų ėduonies prevencijai, abejonių nekelia tūkstančiai atliktų mokslinių tyrimų, kurių rezultatai vienareikšmiai įrodė pastarųjų įtaką ėduonies sumažėjimui. Po  vietinio fluoridų panaudojimo mažėja apnašų ir bakterijų kaupimasis dantų paviršiuje.

Visiškai suprantama, jog pats efek­tyviausias fluoridų metodas visuome­nėje yra dantų pastos su fluoridais. Dabar tai yra visiems prieinamas ir paprastas fluoro naudojimo būdas. Todėl sunku paaiškinti, kuo remiasi befluorių dantų pastų šalininkai, kurie skatina žmones naudoti šiuos produk­tus.

Skaitydami mokslinę literatūrą, nerandame duomenų, įrodančių, jog fluoro neturinčios, ekologiškos dantų pastos turėtų moksliškai pa­grįstų įrodymų apie dantų ėduonies sumažėjimą. Atvirkščiai, kai kuriuose šaltiniuose, reklamuojančiuose ekolo­giškas, fluoro neturinčias dantų pastas, galima rasti Maisto ir vaistų tarnybos prierašus, jog nėra įrodymų, įrodančių šių produktų efektyvumą, kovojant su dantų ėduonimi.

Lietuvos statistika, ro­danti dantų ėduonies paplitimą tarp vaikų, grėsminga. Kas antras trejų metų vaikas mūsų šalyje jau turi su­gedusių dantų. 7–8 metų amžiaus grupėje 86 proc. vaikų dantys yra pa­žeisti ėduonies, tarp dvylikamečių šis paplitimas siekia 67 proc. Šie skaičiai rodo, kad nuo pat mažų dienų vaikams dantų gydymas turėtų būti įprasta procedūra. Tačiau įvertinant odonto­loginių procedūrų specifiškumą (garsą ir vibraciją sukeliančių instrumentų naudojimas, neįprasti pojūčiai po nuskausminimo, galimai skausmingų procedūrų atlikimas ir pan.), vaikams neretai gydymas netampa malonia būti­nybe. Kaip parodė tyrimas, atliktas tarp 12–15 metų moksleivių, net 51 proc. jų nurodė bijantys dantų gydymo. O dantų gydymo baimė dažniausiai tam­pa pagrindine priežastimi vengti net profilaktinių pasitikrinimų pas gydytoją odontologą .

Galima diskutuoti, ar dantų pastos su fluoridais naudojimas mažiems vai­kams labiau efektyvus ar pavojingas jų sveikatai. Ar lengvos formos fluoro­zės pasireiškimas yra blogiau nei suge­dę dantys? Pagaliau, ar visiems vaikams yra taip lengva ir paprasta gydytis dan­tis? Manyčiau, jog eilės vaikų, laukiančių dantų gydymo taikant bendrą nejautrą (Vilniuje, Žalgirio klinikoje šio gydymo vaikams tenka laukti apie metus laiko), yra pakankamai akivaizdus įrodymas, jog dantų gydymas vaikams – ne pats paprasčiausias išbandymas.

Amerikiečių mokslininkai šį faktą argumentuoja taip: labiausiai pasiekia­mas ir pigiausias būdas, garantuojantis vaikų dantų sveikatą yra dantų pastos su fluoridais naudojimas netgi jaunes­niems nei 2 metų vaikams. Prof. P. M. Milgrom ir
bendraautorių bendra nuomonė – atėjo laikas gydytojams odontologams, vyriausybei ir dantų pastų gamintojams peržiūrėti savo re­komendacijas . Be to, tyrimai, atlikti Norvegijoje, įrodė, jog fluorozės rizika vaikams, kurie nuo mažens naudojo pastą su fluoru, buvo absoliučiai mini­mali.Tačiau autoriai pabrėžė,jog fluo­rozės rizikai labai svarbus naudojamas dantų pastos kiekis: jis mažiems vai­kams neturi viršyti žirniuko dydžio .

2010 metais T. Walsch ir bendra­autorių paskelbtoje mokslinėje apž­valgoje apie dantų pastų efektyvumą nurodoma, jog dantų ėduonies pre­vencijai tikslingiausia naudoti pastas, kurių sudėtyje yra ne mažiau kaip 1000 ppm fluoridų. Vaikų iki 6 metų dantų valymas su fluoro turinčiomis pastomis turėtų būti skiriamas atsi­žvelgiant tiek į ėduonies, tiek ir į fluo­rozės atsiradimo riziką .

2008 metų lapkritį Europos vaikų odontologų asociacija, atsižvelgdama į kritišką vaikų dantų būklę ir ankstyvą dantų ėduonies išsivystymą, priėmė rezoliuciją, kurioj išdėstytos žemiau pateiktos rekomendacijos.

☼ Burnos sveikatos įvertinimas ir konsultacija reguliarių vizitų metu pir­maisiais vaiko gyvenimo metais yra svarbi strategija, siekiant išvengti anks­tyvojo dantų ėduonies.

☼ Tik išdygusius vaiko dantis reko­menduojama valyti su fluoro turinčia pasta.

☼ Dantų ėduonies rizikos grupėje esantiems vaikams 2 kartus per metus rekomenduojamos   profesionalios fluoro lako aplikacijos.

☼ Dažnas vaikų girdymas saldžiais gė­rimais, ypač iš buteliuko ir naktį,turėtų būti ribojamas.

Norėtųsi tikėti, kad mūsų gydytojai atsižvelgs į tai, ką siūlo pasaulio vaikų gydytojai odontologai ir kiekvienam atvykusiam vaikui pasiūlys efektyviausias dantų priežiūros prie­mones.”

Med. m. dr. Rasa Račienė

Pagal – ODONTOLOGŲ RŪMŲ ŽINIAS. 2011 M. RUGSĖJIS, NR. 3 (26)

Kiti straipsniai: