Plokščialąstelinė karcinoma (burnos vėžys)

ETIOLOGIJA. Veido ir žandikaulių srityje pasireiškia kaip veido odos, lūpų raudonio, burnos gleivinės (žando, lūpos, burnos dugno, liežuvio, dantenų, gomurio) bei nosies ir prienosinių ančių gleivinės navikas (dažniausia morfologinė forma – plokščialąstelinė karcinoma). Veido odai ir burnos gleivinei daugiausia įtakos turi išoriniai (atmosferiniai, terminiai, cheminiai, fiziniai, bakteriniai, virusiniai) ir vidiniai (genetiniai, humoraliniai) veiksniai. Išskiriami šie pagrindiniai rizikos veiksniai: rūkymas, alkoholis, vitaminų A ir C trūkumas maiste, paveldimumas, virusai (ypač žmogaus papilomos), saulės apšvita (ultravioletiniai spinduliai – pagrindinis veiksnys odos plokščialąstelinei karcinomai atsirasti), bloga burnos higiena ir lėtinė trauma (dėl negydytų dantų ar nekokybiškų protezų).

PAPLITIMAS. Plokščialąstelinė karcinoma veido ir žandikaulių srityje sudaro apie 20 proc. visų odos navikų atvejų ir apie 90 proc. visų burnos gleivinės navikų atvejų. Paprastai burnos navikais suserga vyrai, piktnaudžiaujantys alkoholiu, rūkantys, nesirūpinantys burnos higiena. Dažniausiai serga asmenys, kuriems daugiau nei 50 metų, tačiau pastebėta, kad pastaraisiais metais suserga vis daugiau jaunesnių žmonių. Kuo pacientas jaunesnis, tuo naviko eiga agresyvesnė.

KLINIKA (pasreiškimas). Klinikinė išraiška priklauso nuo naviko lokalizacijos.

Odos plokščialąstelinė karcinoma turi visus navikui būdigus požymius: greitai vystosi, pažeidžia vietinius audinius, metastazuoja per limfą ir kraują. Makroskopiškai būdingos dubenėlio ir opėjanti formos, mazginė forma būdingesnė pamatinių ląstelių navikui. Jis susidaro esant nedidelei erozijai, pasidengia šašeliu, bandant pastarąjį nulupti, žaizdelė šlapiuoja, truputį kraujuoja, opelės kraštai ima kilti ir susiformuoja navikinis volelis, o viduje susidaro įduba, dažniausiai dengiama šašo. Jei toks navikas, remiantis anamneze, vystėsi ilgai, tai tikėtina, kad jis bus pamatinių ląstelių, o jei navikas išsivystė per 1-2 mėnesius, tai tikėtina, kad jis – plokščialąstelinis. Opėjanti forma daugiau būdinga plokščialąsteliniam navikui, kuris vystosi gana greitai, jo trukmė skaičiuojama savaitėmis, mėnesiais. Navikas linkęs metastazuoti, dažnai sukelia skausmą, būdingas jo uždegimas. Lūpų navikas dažniausiai pažeidžia apatinę lūpą.

Liežuvio naviko atveju dažniausia yra opėjanti endofitinė forma, primenanti opą ar infiltratą. Retesnė – egzofitinė forma (mazgo, papilomos pavidalo). Neretai randama mišri forma, susidedanti iš egzofitinio ir endofitinio naviko komponento. Liežuvio navikas dažniau vystosi viduriniame trečdalyje, liežuvio krašte, kuris daugiausia žalojamas suirusių dantų, ir šaknyje. Vieni iš pirmųjų simptomų yra skausmas valgant, negyjanti ir sparčiai didėjanti opa ar infiltratas. Vėliau atsiranda nemalonus kvapas, sutrinka kalba, mityba, liežuvis pasidaro nejudrus. Iškišamas liežuvis krypsta į pažeistą pusę, nuolat vargina skausmas, plintantis į pažeistos pusės ausį. Dar vėliau išryškėja metastazės kakle, sutrinka mityba, krinta svoris.

Burnos dugno gleivinės navikai sudaro apie 20 proc. burnos navikų, tačiau tai pats agresyviausias ir blogiausią prognozę turintis navikas. Greitai išplinta į gretimas struktūras ir organus: liežuvį, apatinį žandikaulį, kraujagysles, nervus, plačiai metastazuoja. Tam palanki burnos dugno anatominė sandara. Pacientai paprastai kreipiasi pagalbos, kai liga jau toli pažengusi, todėl gydymas nėra labai veiksmingas. Dažniausiai pasitaiko endofitinė arba mišri opėjanti naviko forma. Egzofitinė forma pasitaiko rečiau. Žando gleivinės navikais sergama retai. Šie navikai sudaro tik apie 10 proc. burnos piktybinių navikų. Ankstyvos stadijos liga diagnozuojama retai, nes greitai progresuoja. Dažniausiai esti endofitinis opėjantis navikas, kuris sparčiai infiltruoja raumenis, odą, plinta į gretimas sritis: burnos kampus, dantenas, viršutinį žandikaulį, gali peraugti oda, metastazuoja į sritinius kaklo limfmazgius.

Gomurio gleivinės navikas dažniau pažeidžia minkštąjį gomurį. Kietasis gomurys taip pat gali būti pažeistas, jei navikas išplinta iš žandikaulio ančio arba nosies.

Dantenų gleivinės navikais sergama retai, dažniau dantenos pažeidžiamos iš gretimų sričių. Pirminį ankstyvų stadijų dantenų naviką diagnozuoti pavyksta retai – jis palaikomas lėtiniu periodontitu, epuliu. Ligos pradžioje pacientai kreipiasi į odontologus. Paprastai ligoniams pašalinami dantys, šaknys, gydoma ir tik ligai progresuojant įtariamas piktybinis navikas ir atliekama biopsija.

Nosies ir prienosinių ančių navikų eiga yra sunki, paprastai yra būdingas didelis mirštamumas. Pagal išgyvenimo rodiklius šios srities piktybiniais navikais sergantys ligoniai priskiriami nepalankiausiai grupei, nes tik apie 30 proc. išgyvena penkerius metus. Jeigu navikas plinta į priekinę sieną, tai anksčiausiai pacientas pajunta skruosto patinimą, sunkumo jausmą antyje, deformuojasi skruostas, žandas, atsiranda skausmų, parestezijų. Jei navikas pažeidžia apatinę sieną, tai pirmiausia pacientas pajunta skausmus dantų srityje, pasireiškiančius sudirginus ar pažeidus trišakį nervą, vėliau pasislenka dantys, pažeidžiamos dantenos, kietasis gomurys, alveolės kraštas, yra net išopėjimų. Be to, atsiranda žandinio ančio uždegimui būdingų simptomų. Plintant navikui į vidinę sieną, pasireiškia nosies landos obstrukcijos simptomų, iš pažeistos pusės teka išskyrų, sutrinka alsavimas. Pažeidus išorinę sieną, atsiranda skausmų skruostakaulyje, būdingas patinimas, deformacija. Šiose vietose susidarę piktybiniai navikai kliniškai diagnozuojami kur kas anksčiau ir lengviau. Čia esantys navikai plinta į viršutinę žandinio ančio sienelę, todėl greitai pasiekia akiduobę ir sukelia išverstakumą, regos sutrikimus. Plisdamas į užpakalinę sieną, navikas greitai prasiskverbia į retromaksiliarinį tarpą, pleištinį antį, akiduobės užpakalinę dalį, pažeidžia regos nervą. Plisdamas į vidinę sieną, navikas pažeidžia akytkaulį, pleištinį (sfenoidalinį) antį, nosies skliautą. Šios srities naviko ankstyva diagnostika sunki ir tik šiuolaikiniai radiologiniai diagnostiniai metodai leidžia gana tiksliai diagnozuoti. Plokščialąstelinė karcinoma gali pasitaikyti ir kitose burnos vietose – žando gleivinėje, paratonziliniame ir retromoliariniame tarpe.

DIAGNOSTIKA. Diagnostika remiasi anamneze, klinikiniu vaizdu ir ištyrimu, instrumentiniais ir citologiniais ar histologiniais tyrimais. Esant padidėjusiems kaklo limfmazgiams, kaklo ir pilvo organai tiriami ultragarsu (metastazių diagnostikai), daroma aspiracinė punkcija. Atliekamas rentgenologinis ištyrimas, kompiuterinė tomografija. Odos pakitimams diferencijuoti naudojama dermoskopija.

DIFERENCINĖ DIAGNOSTIKA. Plokščialąstelinė karcinoma atskirtina nuo kitų odos ir gleivinių navikų (adenocistinės karcinomos, mukoepidermoidinės karcinomos, sarkomos), kitų pažeidimų.

GYDYMAS. Monoterapija – tai toks gydymas, kai galima išgydyti naviką panaudojus tik vieną specifinio gydymo metodą: tik chirurginį, spindulinį ar chemoterapinį. Monoterapija taikoma tik esant ankstyvai vėžio stadijai. Kombinuotas gydymas yra toks, kai siekiant gauti radikalų poveikį naudojami du pagrindiniai gydymo metodai pagal iš anksto sudarytą gydymo seką. Gydoma operaciniu, spinduliniu būdu arba spinduliniu kartu su operaciniu ir chemoterapija. Kompleksinis yra toks gydymas, kai pagal iš anksto sudarytą gydymo planą naudojami visi specifiniai gydymo metodai – chemoterapinis, spindulinis ir operacinis. Metodų seka gali būti įvairi.

Literatūra: A. Rimkevičius ir kt., Burnos patologija, 2014, p. 212

 

P.S. Jei įtariate burnoje naviką (vėžį) – pasikonsultuokite su burnos chirurgu ar šeimos gydytoju.