Dantų fluorozė

„Visos medžiagos yra nuodai. Tiksli dozė skiria vaistus nuo nuodų.” Paracelsas (1493 – 1541)

Odontologijoje jau seniai ir gerai žinomas dvejopas cheminio elemento fluoro poveikis: teigiamas (kariostatinis) ir žalingas (dantų fluorozė).

Fluoras – viena populiariausių ėduonies profilaktikos medžiagų. Tai tarsi kertinis profilaktinės odontologijos akmuo. Marthalerio ir bendraautorių duomenimis, ėduonies paplitimas ir intensyvumas daugelyje Europos šalių sumažėjo plačiai vartojant fluoro preparatus, sukūrus ir įdiegus ėduonies profilaktikos (pasaugos) programas. Fluoras yra svarbiausia šių teigiamų pokyčių priežastis.

Dantų fluorozė yra sisteminė liga, kurią sukelia per didelis fluoro kiekis, patenkantis į žmogaus organizmą dantų vystymosi ir mineralizacijos metu.

Fluorozės rizikos veiksniai: padidėjęs geriamojo vandens fluoro kiekis, papildomų sisteminių fluoro preparatų vartojimas, dantų pastos, turinčios fluoro, netaisyklingas vartojimas, kūdikių dirbtinių pieno mišinėlių, kurių sudėtyje yra fluoro, bei kurie yra ruošiami su vandeniu, turinčiu padidėjusį fluoro kiekį, vartojimas. Fluoro skalavimo skysčiai, fluoro želės aplikacijos ikimokyklinio amžiaus vaikams atliekamos namuose. Arbatžolėse ir jūrų žuvyse bei jų produktuose esantis fluoras taip pat gali būti fluorozės atsiradimo priežastis. Mitybos pobūdis gali turėti įtakos fluorozės atsiradimui.

Kaip pasireiškia dantų fluorozė?

Dantyse atsiranda baltos matinės dėmės. Pažeidimo sunkumas – nuo siaurų juostelių išilgai danties paviršiaus iki netvarkingai išsidėsčiusių didelių matinių dėmių. Dančiui išdygus, paviršiniam emaliui nusilupus, paviršiuje esančios dėmės gali būti įvairaus dydžio ir pigmentuotos. Spalva gali būti nuo tamsiai geltonos iki tamsiai rudos. Fluorozės paplitimas ir ryškumas priklauso nuo fluoro koncentracijos, poveikio trukmės, ameloblastų aktyvumo, individualių organizmo savybių.

Dantų fluorozė – tai liga, neturinti žalingo poveikio bendrai žmogaus sveikatai (Holloway’as, 1997)

Lengvo laipsnio fluorozė sukelia tik estetines problemas. Dantys, turintys sunkias fluorozės formas, greičiau pažeidžiami ėduonies. Tai lemia danties paviršiuose susidariusios duobelės ir paviršiaus nelygumai dėl nutrupėjusio emalio. Pažeistose vietose lengviau kaupiasi apnašos, jas yra sunkiau nuvalyti. Taip susidaro sąlygos ėduoniui atsirasti. Sunkių pažeidimų atvejais pakinta anatominė dantų forma, gali sutrikti kramtymo funkcija.

Fluorozės profilaktika ir gydymas

Fluorozės gydymas priklauso nuo pažeidimo sunkumo. Dažniausiai yra pašalinamas labai plonas paviršinis emalio sluoksnelis, vėliau atliekamos fluoro aplikacijos, sutvirtinančios paviršinį emalio sluoksnį. Sunkios formos gydomos visą danties paviršių padengiant plombine medžiaga. Jos gydomos netiesioginėmis restauracijomis.

Fluorozės profilaktika:

1. Vaikams iki 7,5 metų amžiaus, kol baigiasi pastoviųjų dantų vystymasis ir mineralizacija, būtina mažiau vartoti vandens, turinčio padidėjusį fluoro kiekį (daugiau nei 0,7 mg/l). Jį būtina pakeisti geriamuoju vandeniu, neturinčiu fluoro – šaltinio, mineraliniu vandeniu, pienu.
2. Nevartoti fluoro tablečių ar lašų, jeigu geriamojo vandens fluoro kiekis yra didesnis nei 0.7 mg/l (ppm).
3. Vaikams iki 4 metų amžiaus (nemokantiems išskalauti burnos) dantis valyti pasta, turinčia mažą (250 ppm, 500 ppm) fluoro kiekį. Pastos kiekis, dedamas ant šepetėlio, atitinka mažojo piršto nagelio dydį.

Literatūra: “Nekarioziniai dantų pažeidimai”, E. Slabšinskienė, S. Milčiuvienė, E. Bendoraitienė ir kt., 2010, LSMU Spaudos Namai