Burnos mukocelė

ETIOPATOGENEZĖ. Tai gleivinės cista, išsivystanti iš mažųjų seilių liaukų ar jų latakėlių.

Tipai:

a) ekstravazacinė – išsivysčiusi dėl kanalėlių ar liaukos parenchimos plyšimo traumos metu (kramtant gleivinę), randama 80 proc. atvejų;

b) retencinė – išsivysčiusi dėl dantų akmenų, sialolitų, arba infekcijos sukeltos dalinės kanalėlio obstrukcijos, ji yra retesnė ir sudaro 20 proc. visų mukocelių.

PAPLITIMAS. Ekstravazacinė mukocelė dažnesnė 10-30 gyvenimo metais, o retencinė vyresniame amžiuje. Vidutiniškai mukocelės randamos 0,24 proc. populiacijos.

KLINIKA. Mukocelių dažniau atsiranda apatinėje lūpoje, ypač kaplių projekcijoje, rečiau žandų gleivinėje, burnos dugno, gomurio gleivinėje ir labai retai viršutinėje lūpoje. Mukocelės yra neskausmingi, sferiniai, pavieniai, fliuktuojantys dariniai, kurie būna nuo kelių milimetrų iki kelių centimetrų. Paviršinės būna skaidrios ir melsvos, gilesnės – normalios gleivinės spalvos. Jos atsiranda staiga, greitai pasiekia savo galutinį dydį ir išsilaiko nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Dėl nedidelės traumos trūksta ir susikaupęs skystis išteka. Nepašalinus ar ne visai pašalinus, dažnai atsinaujina.

GYDYMAS. Chirurginė ekscizija (kai mukocelė pilna skysčio, nes tada aiškiai matomos ribos), kriochirurgija. Marsupializacija tinka vaikams.

Įtariant mukocelę, kreipkitės į burnos chirurgą arba periodontologą.

Literatūra: A. Rimkevičius ir kt., Burnos patologija, 2014, p. 227